Lengvi sparnai iš lėto skleidžias,

Melsva spalva apgaubdami.

Tylia kalba žmogutis meldžias

Ir eina oru, dangumi...

Širdies plakimo negirdėti -

Vien tik malda ir šiugždesys

Švelnių sparnų nuo lengvo vėjo,

Nuo virpesių – koks žavesys...

Šventumas traukia ir baugina -

Malda netyla nuolatos.

Žmogutis sklendžia, lėtai kyla

Dėl atvirumo ir maldos...

Akys užmerktos – vien tik lūpos

Suvirpa nuo šventos kalbos.

Staiga nusijuokia lyg būtų

Pažadintas ryte mamos...

Kūnelis tolsta, lėtai nyksta

Nušvitusiam dangaus skliaute,

Dar nusijuokia ir ištirpsta -

Palieka tik tyli malda...