Iš dulkės pakilęs, dulke ir pavirsiu -

Skraidysiu virš miesto brangaus,

Bet ką bematyčiau, vistiek jau nedrįsčiau

Pamiršti man mielo žmogaus.

Nors vėjas stiprėtų ir jūra vis kviestų

Keliauti į amžių gelmes,

Niekad neišeičiau, jei tart negalėčiau -

Sudie, jau nelauki manęs.

Ir saulė pakiltų bei vėjas nurimtų,

Kaip siela nurimsta tada,

Kai vargo nelieka ir nerimas miega

Bei glūdi šalia ramuma.

Iš dulkės pakilęs, dulke ir pavirsiu,

Bet kilsiu į aukštį dangaus.

Į tolį keliausiu, kur amžinai lauksiu

Tik vieno mieliausio žmogaus.