besedint..
Ir pražydo
medžiai, lankos ir kloniai visom spalvom lyg degančiais laužais nukaito
aplink - RUDUO Niudžersyj. Toks spalvų
gražumas – griekas nepasigrožėt ir neišsitraukt foto kameros, gal nors mažą žybsnį pagausiu to gražumo ir nuostabaus jaudulio - užpildžiusio
mano neramią ir padukusią nuo Niujorko
pagundų sielą. Šiandien nuvykau net į vietinės reikšmės kapinaitės – kaip koks vaiduoklis [ labai jau
modernus - su fotiku] pasišlaiščiau ir grožėjausi lyg begėdis sūnus per tėvo laidotuves – tipo kiek žmonių, o tai balius bus, a? Esu pričiuožęs
galutinai, nes kur jau kur, o kapinėse man visuomet gera, ypač kai nėra aplink nė gyvos dušelės [manoji
jau turbūt seniai šalčiu atsiduoda, gal dėl to taip gerai ir kaifuoju – lyg namie bučiau]. Mirtis, ramybė ir gausybė ryškių spalvų – ar gali būti geresnis ŠOU ?, kažin. Išgėriau visą to spalvų šėlsmo taurę, net gryžus - sėdint ant “puodo” vis dar šmesteldėdavo karštis kūnu nuo patirtos rudens mozaikos liepsnos, o šalia nuo praverto lango sklido vėsuma, atsimušdama į apnuogintą
užpakaliuką lyg į neįveikiamą sieną. Pasėdėjau,
akimis mėtydamas užsilikusias rudens ugnis, net nejausdamas kaip sėdimąją nuklojo susitraukę žasiukai.
Sugryžus su palengvėjimu ir tavasis laiškas man prieš akis. Kas tai ? – dovana akims, sielai ar dar kažkam – ką turbūt suvoksiu tik vėliau. |
Поместил(а): maliosha
Опубликовано: 12.05.2010. - 03:43:47
Прочитано (раз): 2114
Комментарии: 0
|
| |
